Vakar žaidėme su jaunimu ir keliais labiau patyrusiais. Padarėme klaidų lygioje vietoje. Be to, šiuo metu traumuotas parindinis komandos „centras“ Jan Zeman, tad turime bėdų kovojant dėl atšokusių kamuolių. Aišku, tam pačiam jaunimui reikia labai pasitempti dar. Nežiūrint į tai lemiamame kėlinuke parodėme charakterį, tačiau neįkrito paskutinis metimas.

Šiandien labai prastai antrą ir trečią kėlinukus sužaidėme. Tiesiog, mūsų situacija dabar ne pati geriausia, vyksta intensyvūs atsiskaitymai, sutriko treniruočių ritmas ir šiai dienai sunkai renkamės į rungtynes.

Vos 10 žaidėjų surinkau ir tai ne pačių stipriausių. Nėra taip skaudu, tačiau pralaimėti visada nesmagu. Atėjo nedėkingas laikotarpis ir reikia iki sausio pabaigos kažkaip išgyventi.

Panašu, kad po truputį gerėja mūsų forma. Aišku, gynyboje mes galime ir turime dirbti daug geriau. Daug kur vėluojame, paskui neišnaudojame situacijų iki bonuso.

Džiugu, kad jau kelias rungtynes sužaidėme neblogame lygyje, tačiau kitos rungtynės parodys ar mūsų žaidimas ir forma iš tikrųjų eina geryn.

Varžovai buvo susirinkę stipriausia sudėtimi ir pademonstravo labai kokybišką krepšinį. Tuo tarpu mes, kaip jau įprasta šį sezoną, renkamės 60% pajėgumo.

Vis tik, nepaisant to pavyko neblogai pasipriešinti, nors ir neturėjome lygiaverčių keitimų mūsų starto penketui. Viską įvertinus - buvo gan smagus vakaras.

Aišku pergalė yra pergalė, nieko nesinori labai minėti, svarbiausia būtų ją pasiekti. Tačiau žiūrint į žaidimą, tai 90% buvo tragiškas.

Pats nusiteikimas krepšininkai buvo netinkamas. Pamatė, kad atėjo šešiese MRU ir galvoja, kad viskas bus paprasta. Jei varžovai būtų turėję Dominyką Zupkauską ar Roką Jukonį tikras viskas būtų buvę kitaip.

Tačiau po karo niekas lazdom nemojuoja, iškovojome pergalę, net ir demonstruodami ne patį gražiausią krepšinį. Visgi, mes su treneriu Gintaru Pociumi tikimės, kad jau į kitą treniruotę ateisime su kitu noru, kitu nusiteikimu ir kitai dvikovai žymiai geriau pasiruošime.

Pas mus vis tos pačios įsisenėjusios bėdos. Vakar turėjome turėti savo pastiprinimą, tačiau taip išėjo, kad abu NKL žaidėjai smulkias traumas turėjo, tad nerizikavome jų sveikata.

Kurį laiką laikėmės, tačiau paskui - pritrūkom kvapo, pradėjome nepataikyti, tuo tarpu varžovai padidino tempą, įjungė savo toliašaudę artileriją ir pabėgo. Padarėme viską, ką galėjome, o traumų - neišvengsi. Labai neliūdime ir laukiame revanšo.

Šiandien nevisai pilna sudėtis mūsų buvo, dar aišku susižaidimo trūksta labai, dėl to ir pralaimėjome. Kita vertus, labai fainos rungtynės gavosi, viskas gerai.

Gaila, kad dvikovos pabaigą nulėmė keli keisti teisėjų švilpukai, tačiau visko pasitaiko. Reikia pripažinti, kad labai stipri VU komanda yra, gerai žaidė studentai, daug tritaškių pataikė, tad tikrai pelnytai laimėjo.

Kelis kartus buvome stipriai atsiplėšę nuo varžovų, tačiau tuomet pradėjom kitaip žaisti, gal per anksti patikėjome, kad pasieksime pergalę. Pradėjome skubotus metimus daryti, gynyboje atsipalaidavome biški, o varžovas tą pajautė, tad teko kankintis paskui. O nugalėtoją nulėmė visiškos smulkmenos.

Galiu pagirti ir VU trenerį, nes pamačiau gerus derinius su neblogu jų išpildymu. O mes dar susižaisime ir viskas bus gerai, turime pakankamai talento tam, kad pasiektumėm aukštus rezultatus. Tačiau pirmiausia reikia patekti į finalo ketvertą.

Antradienį ruošdamiesi rungtynėms kalbėjom, kokius pranašumus mes turime prieš varžovą ir kokius turi jie. Mes savo privalumais pasinaudojome ir pasiekėme pergalę.

Nors pralaimėjome kovą dėl atšokusių kamuolių, tačiau neįprastai, jaunai komandai, padarėm tik 6 klaidas. Buvom greitesni, nuoširdžiai daug dirbome gynyboje, ypač ketvirtame kėlinuke, o rungtynių pabaigoje savo šaltus nervus pademonstravo Kipras Urbanavičius, kuris įmetė svarbias baudas ir nulėmė dvikovos pabaigą.

Pagrindinis mūsų ginklas – energija ir noras laimėti. O „Sporto namai“ su broliais šiame sezone be jokių abejonių yra absoliutūs favoritai laimėti A lygą. Mes Lavrinovičių nesustabdėme, bet pristabdėm ir to užteko tam, kad laimėtumėm rungtynes.

Nors ir diktavome susitikimo tempą, tačiau dvikova nebuvo lengva. Gal kiek ir aš buvau kaltas dėl to, nes norėjau duoti pažaisti visiems, o dėl to vis leisdavome sugrįžti varžovams į rungtynes.

Noriu pasidžiaugti mūsų komandos gynyba ketvirtų kėlinukų pabaigose, nes suprasdami, kad pergalės gali išslysti iš rankų, sugebame įjungti aukštesnę pavarą.

Kalbant apie varžovą, tai komanda turinti geresnę sudėtį nei vietą turnyrinėje lentelėje. Palinkėsiu „Losritos“ ekipai pagaliau įgauti formą ir kiek didesnį norą kovoti dėl pergalių, nes šiose rungtynėse atrodėme jaunesni ir labiau alkani.

Mes kaip tikri „amerikietiški kalneliai“ - vienas rungtynes geriau sužaidžiame, kitose - jau neaišku išvis ką darome. Norėtųsi pastovumo ir judėti į priekį.

Vakar momentais mes neblogai atrodėme, o paskui - tiesiog pradėjome daryti vaikiškas klaidas ir dovanoti varžovams lengvus taškus. Apskritai, neramina pernelyg didelis neišprovokuotų klaidų skaičius.

Teigiamas dalykas yra tas, jog pamažu atsiranda pataikymas iš toli, bet iš po krepšio dar nesugebame susimesti elementarių metimų. Žiūrėsim, kas bus kitose rungtynėse.