Sostinės krepšinio lyga (GEALAN-SKL) jau senokai yra tapusi bene pačia didžiausia ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos mėgėjų krepšinio organizacija. 194 komandos 9 skirtingo pajėgumio lygose – skaičius įspūdingas – o tokia organizacija niekaip negalėtų gyvuoti ne tik be pačių žaidėjų, bet ir be sėkmingo vadovo.

Jau daugiau kaip aštuonerius metus SKL vadovauja Vaidas Indriliūnas. Kaip vadina pats save – tai žmogus, be galo mylintis krepšinį, krepšiniu gyvenantis dieną-naktį. Juk tik toks vadovas, turbūt, ir gali vadovauti tokio dydžio krepšininkų sąjungai.

„Man didžiausias malonumas būti su krepšiniu 24/7“, – šypteli V. Indriliūnas, atsakydamas, kokį malonumą dabar, po 8 metų, vis dar suteikia vadovavimas lygai. Tiesa, direktorius priduria. Yra ir kita, ne tiek matoma, bet taip pat neatsiejama begalinės meilės krepšiniui pusė.

„Aišku, pernelyg didelė meilė krepšiniui turi savo kainą. Nes kai darbas yra tavo hobis, tu niekada nedirbi, tačiau tuo pačiu neturi erdvės, kurioje gali atsipalaiduoti. Dar blogiau, kartais pagalvoju, kad net nelieka laiko normaliam gyvenimui, kurį turi aplinkiniai“, – atvirai kalba V. Indriliūnas.

42-ejų Vaidui darbas SKL sudaro beveik trečdalį viso gyvenimo. Čia specialistas dirba nuo pat 2011 metų, taigi, jau virš 12 metų.

Pradžioje V. Indriliūnas darbavosi kaip varžybų direktorius, o ilgai netrukęs pasiekė ir aukštesnį karjeros laiptelį – tapo svarbiausiu žmogumi SKL valdyme – lygos direktoriumi.

Dabar tai sėkminga ir kasmet vis dar besiplečianti lyga, tačiau toli gražu ne viskas taip atrodė tada, kai V. Indriliūnas perėmė pareigas.

„Tiesa sakant, kuomet valdžia galiausiai leido organizuoti čempionatą, buvome ties bankroto riba“, – prisimena vadovas.

V. Indriliūnas ir pats žaidžia krepšinį. Tiesa įgūdžiai su amžiumi tikrai ne tobulyn, o realaus laiko aikštėje, oficialiose rungtynėse, jau lieka labai nedaug. Kaip pats direktorius vertina save, kaip krepšininką, dešimtbalėje sistemoje?

„Šiaip sakyčiau 1, bet kadangi esu savo akimis matęs prastesnių žaidėjų už save, tai gal prajuokinsiu savo komandos draugus ir parašysiu sau 2“, – juokiasi V. Indriliūnas.

Plačiau apie SKL sėkmę, lygos vadovavimo iššūkius, darbą net ir per vasasros atostogas bei asmeninį kelią krepšinyje – interviu:

Visų pirma, kaip Jums pačiam atrodo, kaip dabar sekasi lygai?

Būtų nepadoru sakyti, kad blogai, kuomet lyga turi beveik 200 komandų, o tai – ne tik SKL rekordas, bet, jei neklystu, viso Vilniaus, ar net Lietuvos mėgėjų krepšinio.

Vis tik, man asmeniškai svarbu, kad viskas vyksta gana sklandžiai, jog dar turiu idėjų, kaip auginti lygą, o visų labiausiai džiaugiuosi turimu nuostabiu kolektyvu!

Kad ir kiek į šį darbą įdedu savo širdies, tačiau neturėdamas gerų dizainerių, žurnalistų, tinklalaidžių ir renginių vedėjų, ar komunikacijos specialistų, negalėčiau aukščiausiu lygiu įgyvendinti savo idėjų.

Turime rekordinį komandų skaičių. Kiek tai džiugu ir ką tai parodo?

Visų pirma tai parodo ilgametį įdirbį, kuris leidžia pasitikėti lyga ir jos veikla. Nors daugeliui gali atrodyti, kad mes užaugome per naktį, kuomet subyrėjo mūsų konkurentai, tačiau ir iki tol buvome geriausi kokybiškai ir nuosekliai augome kiekybine prasme.

Juolab, jeigu darytume kažką negerai, komandos rinktųsi mūsų kolegas arba nežaistų krepšinio visai. Tad smagu, kad sugebame sudominti ir įtraukti pakankamai didelį sportuojančių žmonių skaičių į Sostinės mėgėjų krepšinio čempionatą.

Kiek Jūs laiko vadovaujate lygai?

Šioje organizacijoje pradėjau dirbti 2011 m. gruodį, kuomet buvau įdabintas varžybų direktoriaus pareigose, o pilnai vadovaujančias pareigas pradėjau eiti 2015 m. rudenį, tad su SKL esu jau 12 metų, o direktoriaus pareigose esu jau daugiau nei 8 metus.

Kaip atrodė viso to – vadovavimo – pradžia? Kaip čia Jus atvedė gyvenimas?

Kaip aš atsiradau krepšinyje – pasakojimas vertas atskiros istorijos, bet tarsi nujausdamas suformulavavote klausimą, tad trumpiausias atsakymas būtų: mane čia atvedė gyvenimas.

Kalbant apie vadovavimo pradžią, tai pirmieji metai buvo nepaprastai sunkūs. Pirmuosius keturius sezonus dirbdamas varžybų direktoriumi turėjau daugybę idėjų, tačiau ne visas jas galėjau įgyvendinti, nes galutiniai sprendimai priklausė ne nuo manęs.

Vėliau, tapus lygus vadovu, susidūriau su didžiuliais finansiniais iššūkiais, kuriuos išsprendžiau per keletą sezonų. O kuomet viskas stojo į savo vietas, tada lyga, kaip ir visas pasaulis, susidūrė su didžiausia neganda – COVID-19 pandemija ir karantinu.

Tiesa sakant, kuomet valdžia galiausiai leido organizuoti čempionatą buvome ties bankroto riba, turėjome gal 15 tūkst. eurų minusą, o žinant prieš tai buvusių sezonų uždarbio vidurkį šį minusą buvo galima likviduoti per 3-5 metus.

Tad metus teko, sakykim, pasavanoriauti, padirbėti beveik už dyką, bet svarbiausia, kad viskas pavyko ir SKL gana greitai sugebėjo išlipti iš didžiulės finansinės duobės.

Aišku, atskira padėka mūsų didžiausiems rėmėjams, bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei GEALAN, kuri su mumis jau 7 metus ir kuri visuomet išliko šalia pačiais sunkiausiais lygos egzistavimo momentais.

Akivaizdu, kad per šį laiką lyga pasikeitė, užaugo. Kokius esminius skirtumus įžvelgiate, kas džiugina?

Lyginant su tuo, kas buvo prieš man ateinant, man labiausiai džiugu ne tik išaugęs dalyvių skaičius, bet ir išsilyginęs lygų pajėgumas. Kadangi pats į organizaciją atėjau iš komandos vadovo, puikiai supratau, jog komandoms svarbu ne tik dalyvauti, bet ir turėti motyvaciją, žaisti su savo pajėgumo varžovais.

Tad reikėjo ne vieno ir ne dviejų sezonų tam, kad susikurtų žemesnio pajėgumo lygos, kad jose neliktų „gloryhunterių“, tiksliau komandų, kurios būdamos akivaizdžiai pajėgesnės, žaidžia žemesniame lygyje.

Taip pat, žymiai pagerėjo komunikacija, kuri, mano nuomone, šiuo metu visa galva lenkia net kai kurių nacionalinių lygų darbą. Pagaliau atgaivinome tradiciją rengti lygų uždarymus, kurie „suvalgo“ nemažai išteklių, tačiau labai puikiai sucementuoja bendruomenę.

Tad šiuo metu džiugina viskas ir labai tikiuosi, kad tuo, ką darome, džiaugiasi ir SKL dalyvės.

Turbūt vadovauti lygai negali žmogus, pats nemylintis krepšinio. Kiek vietos širdyje jis užima?

Šiuo gyvenimo momentu tikriausiai visą. Pirmaisiais darbo metais būdavo, kad pavargdavau nuo rutinos, o atėjus vasarai – džiaugdavausi laisvu laiku, nes norėdavau pailsėti nuo krepšinio.

Pastaraisiais metais mėgaujuosi atostogomis tik pirmąsias kelias dienas, o vėliau jau pradedu laukti rudenį prasidedančio naujo sezono, mintyse nuolat galvoju apie naujoves, kurias galima įdiegti, analizuoju klaidas ir jau iš anksto rikiuoju rudens darbus.

Aišku, pernelyg didelė meilė krepšiniui turi savo kainą. Nes kai darbas yra tavo hobis, tu niekada nedirbi, tačiau tuo pačiu neturi erdvės, kurioje gali atsipalaiduoti. Dar blogiau, kartais pagalvoju, kad net nelieka laiko normaliam gyvenimui, kurį turi aplinkiniai.

Kokiu balu nuo 1 iki 10 vertintumėte save, kaip krepšinio žaidėją?

Šiaip sakyčiau 1, bet kadangi esu savo akimis matęs prastesnių žaidėjų už save, tai gal prajuokinsiu savo komandos draugus ir parašysiu sau 2 (šypsosi – aut.).

O vaikystėje/jaunystėje kiek buvo krepšinio? Gal ir rimčiau kažką galvojote?

Vaikystėje krepšinį lankiau, nes to norėjo mano tėtis. Patį labiau traukė prie futbolo. Kadangi buvau mažo ūgio, fiziškai silpnas, o dar esu gimęs rudenį, tad treniruotes lankiau su pusmečiu vyresniais vaikais, kurie buvo stipresni, talentingesni, kartais užgauliodavo mane. Didesnės naudos iš sporto nebuvo.

Maža to, nebuvo ir meilės krepšiniui, laukiau, kada pagaliau baigsis šie vargai, kol maždaug 7-8 klasėje trenerio/tėvų, o gal ir paties sprendimu pagaliau atsiribojau nuo krepšinio.

Kol vėliau neatsitiko gyvenimas. Būnant pirmajame kurse tas pats tėtis mane, kartu su keliais talentingais draugais, įrašė į savo mėgėjų krepšinio komandos sudėtį, nes tuo metu jam trūko žmonių ir, kaip parodė vėlesni įvykiai, tai buvo mano kelio krepšinyje pradžia.

Žaidžiate F lygoje. Bent jau taip rodo puslapyje. Kiek dar realiai pažaidžiate?

Nors visiems sakau, kad F lygą sukūriau tam, kad galėčiau joje žaisti su tokiais pačiais kaip aš, ir iš dalies tai yra tiesa, bet šiame sezone ant parketo teko išbėgti tik kartą. Kol kas dėl sveikatos problemų negaliu toleruoti fizinių krūvių.

Tad noras yra, bet kol kas galimybės neleidžia. Galiu pasiguosti nebent tuo, kad vienintelėse šio sezono rungtynėse pasirodžiau tikrai neblogai. Pagal savo galimybes.

O kokios rungtynės ar koks pasiekimas Jums pačiam labiausiai įsiminė per visą SKL karjerą?

Tokiam „profesionaliam“ krepšininkui kaip aš įsiminė kelios dvikovos: vienoje pelniau 14 taškų, kitoje atkovojau 15 atšokusių kamuolių, dar įsiminė praėjusio sezono For Fun lygos mažasis finalas, kuomet pataikiau tritaškį ir sužaidžiau vienas geriausių rungtynių karjeroje.

O daugiau... Daugiau nelabai turiu kuo pasigirti (juokiasi – aut).

Kokie yra trys bruožai, kuriuos privalo turėti sėkmingas vadovas?

Visų pirma – jis turi būti lyderis, puikiai žinoti lygos ar organizacijos viziją, kurios siektų nepaisant įvairių kliūčių. Antra, jis privalo prisiimti atsakomybę už organizacijos ar savo asmenines nesėkmes. Trečia, jis turi būti patikimas ir atsakingas, net jei įmonei yra sunku, vadovas turi dirbti taip, kad niekas, nei darbuotojai, nei klientai to nepastebėtų ir nepajustų.

Kokia yra geriausia frazė, ar citata, kurią kada nors teko išgirsti, kuria vadovaujatės iki šiol?

Niekada nepasiduok. Trumpa, universali frazė, kuri tinka tiek sporte, tiek daugelyje gyvenimiškų situacijų.

Be ko dabartinė SKL niekaip neišsiverstų?

Be lygos dalyvių ir be darbuotojų. Aš atiduodu darbui visą save, bet be kitų pagalbos, tikrai negalėčiau sukurti tokio produkto, kuris yra dabar.

Kokie yra didžiausi iššūkiai, sunkumai, apimant visą tokią didelę mėgėjų krepšinio organizaciją?

Dabar organizacijos dydis man nesudaro jokių sunkumų. Anaiptol, papildomai organizuoju Panevėžio miesto ir rajono krepšinio lygą (PRKL), padedu tvarkyti daugelio, tiesą sakant, beveik visų, Lietuvos krepšinio mėgėjų lygų reikalus.

Aišku, jei tokį krūvį turėčiau prieš 12 metų, kuomet pradėjau dirbti SKL, su juo man būtų neįmanoma susitvarkyti. Visgi, patirtis, įdirbis, atsiradęs „know how“ padeda gana lengvai susitvarkyti su darbais.

Didžiausi sunkumai susiję ne su komandų skaičiumi, o su neprognozuojamumu. Tai ar sezonas bus pelningas, ar liksi „ant nulio“, ar turėsi nuostolio priklauso ne tik nuo bendro komandų skaičiaus, bet ir nuo to, kokie sėkmingi bus Spring ir Summer čempionatai.

Esu labai patenkintas dabartiniu dalyvių skaičiumi pagrindiniuose čempionatuose, kol kas viskas eina tiksliai pagal planą, tačiau artėjant pavasariui ir nežinodamas kiek komandų dalyvaus pavasario čempionate, negaliu žinoti, kaip pavyks baigti finansinius metus. O tai sukelia tam tikrą įtampą.

O kas teikia daugiausia malonumo?

Pirma mintis – ilgos vasaros atostogos, bet antra mintis – kad jomis nemoku džiaugtis, nes nuolat galvoju apie darbą. Tai tiksliausias atsakymas – man didžiausias malonumas būti su krepšiniu 24/7.

Koks yra jūsų palinkėjimas visoms SKL komandoms?

Būti sveikiems, išvengti traumų ir mėgautis tuo, ką patiriate dalyvaudami SKL pirmenybėse!

Kur yra SKL lubos, ką dar norite pasiekti ateityje?

Kalbant apie pačią SKL manau, kad esame jau labai netoli savo lubų vertinant tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai.

Visgi, žiūrint plačiau turiu ar daug minčių. Visų pirma – atgaivinti Lietuvos mėgėjų krepšinio čempionatą, kuris, jei viskas bus gerai, įvyks jau gegužės mėnesį.

Mintyse dar daug visko, tačiau gyvenime viską mėgstu paeiliui, tad dabar svarbiausia – sėkmingai įgyvendinti šio sezono projektus.