Sostinės krepšinio lygoje (GEALAN-SKL) sezonai jau link pabaigos, o tai reiškia tik vieną – vietos klaidoms čia nebėra. Kelios pastarosios savaitės ir parodys, kas verti medalių, kas nusipelno geriausiųjų vardo, o kam kitąmet teks bandyti iš naujo. Intrigų tikrai netrūks A lygoje, kur jubiliejinį dešimtą medalių komplektą sieks iškovoti „Vilnius Tech“ komanda ir vienas jos lyderių Ignas Bilinskas.

Pirmadienį, balandžio 15 d., daugkartiniai A lygos prizininkai ir SKL senbuviai „Vilnius Tech“ pradeda žygį link tikslo, kurį kuo puikiausiai žino, kaip pasiekti. Finalo ketverto.

Tiksliau būtų sakyti, ši komanda nelabai ir yra kada nors patyrusi, ką apskritai reiškia nežaisti dėl A lygos medalių. Nepasirodyti didžiajame ar bent mažajame finale ji tikrai neįpratusi.

Nuo 2008 metų ji čia iškovojo net 9 medalių komplektus (2 aukso, 2 sidabro, 5 bronzos – aut.). Nesunku suskaičiuoti ir paryškinti šį faktą – „Vilnius Tech“ dažniau laimi medalius, nei jų nelaimi.

Tai nuolatinė ir, atrodo, nepakeičiama pretendentė ir į čempionų taurę. Tik jau labai ilgai vaizdas toks pats – iki išsvajoto triumfo vis kiek pritrūksta. Nekėlė taurės komanda jau 11 metų. Nuo pat 2013 m. pavasarį laimėto finalo, kurį turbūt vargiai prisimena bent vienas dabartinės sudėties žaidėjas.

Šiame kolektyve, šioje nuolat aukštai esančioje ir link SKL legendų statuso jau artėjančioje komandoje, žaidžia vienas kuklus, bet tuo pačiu ir tikrai ryškus, tarsi viską aikštėje jungiantis ir įstabų pastovumą išlaikantis centras I. Bilinskas.

Jam aukščiausio laiptelio – triumfo A lygoje – asmeniškai dar niekada nepavyko pasiekti. Medalių būta ir iš sidabro, ir iš bronzos, bet žvilgančio ryškiausiai atsiimti dar neteko. Galbūt šiemet?

„Mūsų tikslas visada yra pirma vieta. Aišku, turbūt dauguma komandų sakytų tą patį, bet mes žiūrime kiek realistiškiau ir ne taip toli į ateitį – svarbiausias siekis yra finalo ketvertas. O jame jau gali nutikti absoliučiai visko. Dar niekada neteko pačiam tapti A lygos čempionu, tai būtų labai smagu ir simboliška“, – sako vidurio puolėjas.

Ar jau minėjome žodį pastovumas? Nes jis čia vienas esminių. Visus 7 sezonus A lygoje, išskyrus patį pirmąjį, Ignas renka dviženklį naudingumo balų vidurkį per rungtynes. Atrodo, nieko fantastiško, bet 7 metus išlaikyti tą patį ritmą, o pastarųjų trijų sezonų vidurkį pakelti jau iki 24,1 balo, yra gana iškalbinga.

Žvelgiant vien į skaičius, peršasi viena nekukli išvada. Tokio sėkmingo sezono, kaip šis, 2023-2024 m. sezonas, centras dar nežaidė niekada. Nebuvo tokių gerų metų. 21,6 taško, 10,5 atkovotų kamuolių ir 28,1 naudingumo balų vidurkis per rungtynes.

„Galvoju, ar buvo kada nors geresnis laikotarpis, ir greičiausiai ne. Pagal skaičius, pagal fiziškumą, pagal tai, kaip susitvarkiau mitybą ir kiek skiriu dėmesio sportui, manau, kad tai turbūt geriausi laikai“, – sako 27-erių žaidėjas.

Nors Ignas pats pažymi norą šiemet iškovoti A lygos auksą ir svarsto, ar tik nežaidžia geriausio krepšinio karjeroje, yra ir kita monetos pusė.

Žaidėjas pastebi nemalonią ir kone kasmet pasivejančią komandos tendenciją – ji susilpnėja, tarsi nublanksta kitų komandų atžvilgiu, tada, kai susilpnėti tiesiog negalima – finalo ketverte. Taip jis ir tiesioginiai ir netiesiogiai kiek paragina kolektyvą imtis bent minimalių permainų, žada, kad jų nesiėmus aukso gali tekti laukti dar ilgiau.

O jeigu ne šiemet, tada jau, greičiausiai, be paties Igno. Žaidėjas nebeslepia apie jau priimtą sprendimą. Jam tai paskutinis sezonas su „Vilnius Tech“.

„Jau esu apsisprendęs ir sprendimą jau pranešiau komandai. Tai paskutinis sezonas mums kartu, eisiu kiek kita kryptimi“, – užtikrintai kalba vienas iš esminių komandos žaidėjų.

Kaip jau ir minėta teksto viršuje, Ignas apskritai yra vienas pastoviausių ir stabiliausių žaidėjų visoje A lygoje. Tokius kaip jis, dažnai vadina „žmonėmis, iš kurių tiksliai žinai ką gausi“. O gausi solidų ir brandų žaidimą, dviženklius ir vienus geriausių statistinių rodiklių. Bet pats jis to absoliučiai nesureikšmina.

„Tikrai neišskirčiau savęs kaip kokio naudingesnio komandos žaidėjo. Viską formuoja kolektyvas“, – ilgiau net negalvojęs į klausimą apie savo rodiklius atsako pašnekovas.

Bandęs 27-erių centras jau ir Regionų krepšinio lygą (RKL), ir Nacionalinę krepšinio lygą (NKL), joje ir 20 taškų per rungtynes yra kadaise pelnęs, bet dabar labai tvirtai yra įsitikinęs, kad į profesionalią šio sporto pusę jis niekada nežengs.

Plačiau apie I. Bilinsko tvirtą kelią krepšinyje, apie kiek kitokią, nei kartais norėtųsi, komandos realybę, ryžtingus karjeros sprendimus ir nuolat lydintį universalumą – interviu:

Visų pirma, pradėkime nuo atkrintamųjų. Jos jau čia pat, sezonas link pabaigos, reiškia, jau tikrai galite įvertinti, kaip šiemet jums pačiam atrodo jūsų komanda?

Mūsų komanda kaip visą laiką... Yra tarp lyderių reguliariajame sezone, būna kažkur viršuje, bet galiausiai beveik niekada nebūna tarp favoritų lemiamoje stadijoje – finalo ketverte. Mes komandoje visada išliekame tie patys – visi, kas žaidžia pilną sezoną, žaidžia ir svarbiausias rungtynes. Kitos komandos dažnai pasipildo naujokais būtent ties atkrintamosiomis, dažnai randa naujų „X faktorių“, ir taip mes, visada tie patys žmonės, tarsi liekame vietoje, kol kiti eina į priekį.

Na, žiūrint tik į lentelę ir istoriją, turbūt niekas nepasakytų, kad nesate tarp favoritų. Juk užimta antroji vieta, o patirties turite be galo daug...

Mes viena iš nedaugėlio komandų, kuri turi nuoseklias treniruotes. Turime ir labai daug senbūvių, o tai yra gerai, ar ne – požiūrio reikalas. Branduolys komandai turbūt yra svarbiausia, bet geri naujokai, gaivūs nauji oro gūsiai, tikrai irgi naudinga. Manau, kad ties čia mūsų organizacija galėtų kiek stipriau padirbėti. Tai turbūt vienas iš faktorių, kodėl mūsų sėkmė ir taip pat visos nesėkmės yra gana lengvai nuspėjamos.

Turite omenyje, kad jums tiesiog kartais trūksta naujų žmonių, naujos energijos?

Kelerius metus jau neturime beveik jokių naujokų komandoje, neatsiranda papildymo. Tai, mano nuomone, viskas labai logiška – visada ir žaidi maždaug tokiame pačiame lygyje, negali tikėtis, kad staiga iššausi.

Pastovumas, sakote, ne visada yra gerai? Juk jūs pats tuo pasižymite – tiek aikštėje, tiek lojalumu šiai komandai.

Jau esu apsisprendęs ir sprendimą jau pranešiau komandai. Tai paskutinis sezonas mums kartu, eisiu kiek kita kryptimi. Tik nesupraskite neteisingai – viskas šioje komandoje yra puiku, turime trenerį, turime treniuotes, turime motyvuotus ir gabius žaidėjus. Svarbiausia, turime kiekvienas kuo pasidžiaugti.

Netrukus grįšime prie šio sprendimo, bet pratęskime apie tai, kas arčiausiai – atkrintamosios. Koks sezono finišas jums, kaip kolektyvui, jau būtų pergalė?

Be abejo, pirma vieta. Mūsų tikslas visada yra pirma vieta. Aišku, turbūt dauguma komandų sakytų tą patį, tai mes žiūrime kiek realistiškiau ir ne taip toli į ateitį – svarbiausias siekis yra finalo ketvertas. O jame jau gali nutikti absoliučiai visko. Dar niekada neteko pačiam tapti A lygos čempionu, tai būtų labai smagu ir simboliška.

Eilę metų jau renkate virš 20 naudingumo balų vidurkį, eilę rungtynių renkate labai panašius skaičius ir jie tikrai nemaži. Kas lemia tokį stabilumą?

Manau, kad visų pirma, esu gerai išnaudojamas. Treneris Gintaras tikrai žino, kaip mane išnaudoti. Komandos draugai irgi žino, kur esu naudingiausias. Jau eilę metų mūsų branduolį sudaro tie patys 6-7 žaidėjai, tai labai natūraliai supranti ir jauti vienas kito stiprybes. Iš to ir susidaro statistika, surenku tuos stabilius skaičius. Bet tikrai neišskirčiau savęs kaip kokio naudingesnio komandos žaidėjo. Viską formuoja kolektyvas ir, tiesą sakant, net jei vienas ar du žaidėjai neatvyksta į rungtynes, tą visi stipriai jaučiame.

Reikia suprasti, kad kolektyvas ir branduolys yra pirmoje vietoje, o visa kita – ne taip svarbu?

Absoliučiai taip. Kolektyvas ir branduolys neabejotinai yra svarbiausia. Mūsų komanda yra puikus to pavyzdys – tarkime, jeigu laimėtume A lygą, tai būtų vienareikšmiškai visos komandos nuopelnas, kur visi atlieka po truputį. Tikrai joks vienas žaidėjas mūsų iki aukso nenutemptų ir nenutemps.

Jeigu reiktų išskirti vieną žaidimo elementą, kuris yra tarsi jūsų vizitinė kortelė. Kas tai būtų?

Labai trumpai atsakant, tai universalumas. Neturiu vieno išreikšto elemento, atrodo, aikštėje darau visko po truputį.

Kokią jūsų gyvenimo dalį užima pats krepšinis?

Neišskirčiau, kad tai yra pagrindinis gyvenimo variklis. Populiaru dabar sakyti, kad krepšinis tai gyvenimas. Aš taip neįvardinčiau. Didelis ir svarbus hobis – taip. Draugai – taip. Sportas ir aktyvi veikla – taip. Bet nėra kažkas tokio ypatingo, be ko gyvenimas neatpažįstamai pasikeistų.

Dažnai specialistų sakoma, kad krepšininkai nuo 27-erių artėja prie piko, arba jau yra pasiekę jį. Jums būtent 27-eri. Galbūt jaučiate – tai geriausia, ką galite, ar gali būti dar geriau?

Labai sunku pasakyti. Jeigu vien krepšinį žaisčiau, būtų aiškiau – galėtum atskirti, kur yra pats geriausias laikotarpis, galėtum planuoti, ar toks dar bus ir kada. Nors, atvirai sakant, dabar aikštėje jaučiuosi tikrai gerai. Galvoju, ar buvo kada nors geresnis laikotarpis, ir greičiausiai ne. Pagal skaičius, pagal fiziškumą, pagal tai, kaip susitvarkiau mitybą ir kiek skiriu dėmesio sportui, manau, kad tai turbūt geriausi laikai. Skambiu žodžiu – piku – to nepavadinčiau, bet jaučiu, kad viskas yra gerai.

Ką jums duoda žaidimas SKL?

Gal nepasakysiu kažko pernelyg ypatingo, bet duoda draugystes, duoda ryšį, duoda šiokią tokią discipliną, teigiamas emocijas, leidžia nuolat varžytis ir siekti tikslų – o to mes turbūt ir norime.

Grįžkime prie sprendimo palikti komandą. Neklausiame kodėl, klausiame, koks jūsų planas?

Pagal dabartinį planą, norėčiau visą dėmesį sutelkti jau tik Regionų krepšinio lygai (RKL). Tiesiog pats jaučiu ir matau, kad nebeturiu tiek daug noro, užsidegimo, energijos ir elementaraus laisvo laiko žaisti dvejose lygose vienu metu. Kai studijavau, kokiame 2-3 kurse, lakstyti visur ir nuolat žaisti buvo smagu, o dabar kartais to nebesinori.

RKL jau gali tapti tramplynu į dar aukštesnį lygį. O jūs turite ambicijų žaisti krepšinį profesionaliai, gal net gyventi iš sporto?

Ne, tikrai neturiu. Apie tai negalvoju, jau kaip susiklostys, taip bus gerai. Prieš kokius penkerius metus turbūt dar pasvarstydavau, ar tikrai nebūtų verta pabandyti eiti tuo keliu. Bet dabar tokių minčių visai nebeturiu. Tiesa, teko šiek tiek žaisti ir Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), tai per tą trumpą patirtį supratau, kad profesionalaus krepšininko keliu eiti tikrai nenoriu. Man pasirodė, kad profesionalų pats gyvenimo būdas nebus artimas, nesidžiaugsiu tuo. Šiai dienai norus turiu labai supaprastintus – žaisti kažkur kuo arčiau Vilniaus.

Minėjote, kad kolektyvas visada svarbiausia, bet gal turite kokias rungtynes, kurios asmeniškai labai maloniai nugulė atmintyje?

Pirmas, kas šauna į galvą, tai vienerios NKL rungtynės, kuriose, atstovaudamas Molėtų „Ežerūnui“, pelniau apie 20, gal ir šiek tiek daugiau taškų. Berods į „Gargždų“ krepšį.  Tas rungtynes tikrai prismenu ir dabar, išgirdus klausimą, pirma ir turbūt vienintelė mintis yra būtent apie jas. Dar gana ryškiai atsimenu ir visus SKL finalus, kuriuos žaidėme su „Vilniaus Tech“ komanda, bet ten jau pralaimėjimai patirti, tai nori nenori, kažkiek iš atminties dingsta.

Turite nemažai patirties A lygoje. Kokia ji, jūsų akimis?

Taip, matęs aš A lygą nemažai ir atsakysiu visiškai nuoširdžiai – manau, kad pats krepšinio, kovos ir konkurencijos lygis joje dabar gal net kiek sumažėjęs. Ji vis dar stipriausia, vis dar žaidžia tikrai rimčiausios komandos, su tuo nepasiginčysi, bet man atrodo, kad SKL A lygai dabar labai sunku konkuruoti su RKL. Turiu omenyje, labai gerai, kad yra iš ko rinktis, gerai ir tai, kad žaidėjų užtenka abejose lygose, bet kalbant atvirai, turbūt nemaža dalis esančių A lygoje, sutiktų su pasiūlymu persikelti į RKL. Natūralu.

Kas yra jūsų krepšininko idealas?

Vieno tokio ypatingo neturiu. Labiausiai sekdavau LeBrono Jameso žaidimą nuo vaikystės. Bet tas sudievinimas turbūt vaikystėje ir liko.

Kokią komandą pats palaikote?

Kauno „Žalgirį“. Žiūriu rungtynes Eurolygoje ir, panašu, to užtenka.

Ką patartumėte visai SKL bendruomenei, mėgėjams krepšininkams, ypač tiems, kurie kartais numoja ranka, neberanda jėgų ir noro išbėgti į aikštę?

Turbūt priminčiau, kad kol esi jaunas, tikrai verta pasimėgauti mėgėjų krepšiniu. Amžinai judėti aikštėje negalėsi, tai kol yra jėgų ir noro, kol yra draugų ir bendraminčių, kol turite bendrų tikslų, tol reiktų tuo ir pasinaudoti.

O koks būtų jūsų palinkėjimas jums pačiam artimiausiems metams?

Toliau sportuoti, nepamesti krepšinio, toliau stengtis, treniruotis, žaisti, ir siekti pergalių.