14 tritaškių per rungtynes. Antanas Šegžda per vienerias rungtynes yra pelnęs 42 taškus vien tritaškiais. Gyva Sostinės krepšinio lygos GEALAN-SKL legenda, tikras „Teltonika“ komandos simbolis, anksti suprato, kad būtent tritaškiai lydės visą jo kelią krepšinyje. O ir beveik 500 sužaistų rungtynių – dar tikrai ne riba.

Antano istorija krepšinyje yra dar vienas labai geras frazės „Niekada nepasiduok“ pavyzdys realiame gyvenime.

Maždaug trisdešimt metų krepšinio aikštėse jau leidžiantis 41-erių snaiperis, tik pastaraisiais metais pasiekia bene pačias skambiausias pergales. Tiek asmenines, tiek komandines.

Jo atstovaujama „Teltonika“ pernai laimėjo SKL C lygą, SKL Taurę, o Įmonių lygoje iškovojo bronzą. Labai svarbu pabrėžti – komanda SKL C lygoje triumfavo per visą, absoliučiai visą sezoną, nepralaimėjusi nė karto. Nuo pat pirmų sezono rungtynių, iki finalo – viskas pažymėta vien pergalėmis.

„Tas praėjęs sezonas – kažkokia pasaka. Dabar kai pasižiūri, sunku net patikėti, kad tai įmanoma. Greičiausiai, pakartoti to ir nėra įmanoma. Mes laimėjome visas žaistas rungtynes. Laimėjome absoliučiai viską, ką žaidėme, nuo pat pirmų sezono rungtynių iki finalo. Nerealu“, – sako A. Šegžda.

Prie asmeninių pergalių galima priskirti ir vakarą, kurį atsimena toli gražu ne tik pats Antanas, o ir daugybė Lietuvos krepšinio gerbėjų.

Prieš dvejus metus, 2022 m. vasario 20 dieną, A. Šegžda kūrė tikrą sensaciją Karaliaus Mindaugo Taurės (KMT) snaiperio konkurse – mėgėjas buvo vos per vieną žingsnį nuo triumfo, nuo tapimo geriausiu visos šalies snaiperiu.

Snaiperio konkurso finale A. Šegžda surinko 18 taškų ir nusileido tik būsimam čempionui, latviui Rihardui Kuksikui.

„Jaunystėje kieme valandų valandas mėtydavau, ir su draugais, ir vienas. Tiesiog mėgau daug mėtyti. Dabar ta mano metimo technika tokia tikrai savotiška, tiesiog tokia, kokia gavosi. Ji atrodo keistai, bet svarbiausia, pataikyti netrukdo“, – šypteli atakuojantis „Teltonika“ komandos gynėjas.

Antanui jau 41-eri, bet jis dar neturi nė menkiausių minčių apie artėjantį atsitraukimą nuo krepšinio. Atvirkščiai – žaidėjas motyvuotas, turi bent kelis aiškius naujus tikslus. Vienas tokių – įmesti 10 tritaškių per rungtynes. Arba, kaip sako pats, dar kartą sugrįžti į snaiperio konkursą ir jį galiausiai laimėti.

„Mano tikslas buvo sulaukti akimirkos, kai galėsime vienoje komandoje žaisti su sūnumi. Tą jau esame padarę ne kartą, taigi vieną esminių tikslų jau pasiekiau. Dabar galvoju, gal pavyks sulaukti ir to, kad sūnus pats taps rimtas krepšininkas ir galėsiu būti jo pagalbininkas, asistentas. Turiu tikslų, norų ir ambicijų, todėl apie pabaigą dar tikrai negalvoju, manau, negalvosiu ir būdamas 50-ies“, – sako taikliarankis.

Šegžda SKL yra sužaidęs net 494 rungtynes. Tai – ketvirtas „aktyvumo“ rodiklis tarp visų šiuo metu SKL žaidžiančių mėgėjų.

„Aš ketvirtas ir žinau, kas yra tikra legenda. Mantas Vanagas. Čia yra tikra legenda. Sužaidęs 644 rungtynes. Kosmosas“, – juokiasi kolega.

Plačiau apie A. Šegždos kelią krepšinyje, specifinę metimo techinką, jau pasiektus ir dar siekiamus tikslus bei ilgaamžiškumą – interviu:

Kaip krepšinis atsirado jūsų gyvenime, kiek jo buvo jaunystėje?

Aš esu šimtaprocentinis, grynakraujis mėgėjas. Nuo pat vaikystės iki dabar, visas mano krepšinio įgūdžių paketas yra įgautas savamoksliškai. Žaidžiau taip, kaip supratau. Kaip išmokau, taip žaidžiu ir dabar. Iki kokių 17 metų absoliučiai visas mano krepšinio supratimas buvo kiemo lygio. Žiūrėdavau NBA ištraukas, „And1“ laideles ir tiesiog mėgdavau žaisti.

O kaip atradote, kad būsite snaiperis?

Labai natūraliai. Jeigu nesugebi įdėti į krepšį, jeigu matai, kad nebūsi pats atletiškiausias, tai mokaisi ne šuolio, o metimo technikos, mokaisi tiesiog pataikyti į krepšį.  O pataikyti į krepšį man gan neblogai pavykdavo. Kieme valandų valandas mėtydavau, ir su draugais, ir vienas. Tiesiog mėgau daug mėtyti. Dabar ta mano metimo technika tokia tikrai savotiška, tiesiog tokia, kokia gavosi. Ji atrodo keistai, bet svarbiausia, pataikyti netrukdo.

Reikia suprasti, kad jūsų patirtis – jau virš 30 metų?

Taip, apie trisdešimt metų, sakyčiau, esu vienaip ar kitaip krepšinyje.

Iš kur tas noras 30 metų kartą ar kelis per savaitę vėl ir vėl žengti į aikštę?

Visų pirma, manau, kad daugumai žmonių, o ypatingai, turbūt, vyrams, norisi nuolat varžytis. Nesvarbu kur – darbe, karjeroje, prie žaidimų stalo, sporto aikštėje – visur yra noras pasivaržyti, laimėti, įrodyti sau, kad esi stiprus tiek fiziškai, tiek emociškai. Manau, kad būtent krepšinis viską ir apjungia. Norą varžytis, draugus, laisvalaikį, emocijas. Viskas vienoje vietoje. Ir pasidžiaugi čia, ir paliūdi. Ir su draugais pabūni.

O neatsibosta visa tai?

Gyvenimas su krepšiniu įgauna daugiau prasmės ir daugiau spalvų. Nėra taip nuobodu gyventi, kai turi komandą, turi bendrus tikslus, bendrą tikėjimą. Atrodo, gan ironiška, kad tiek laiko stengiesi dėl, iš esmės, simbolinio trofėjaus, taurės. Bet tai ir stumia į priekį, tas bendras visų noras pasiekti, įrodyti. Kažkas kopia į kalnus, kažkas aplink pasaulį motociklais važiuoja, o mes – mėgaujamės krepšiniu.

Panašu, kad nuo pat vaikystės esate tikras krepšinio mylėtojas?

Labai džiaugiuosi, kad vaikystėje skirtą laiką kepšiniui, visas tas valandos su kamuoliu, kai būdavom tiesiog dviese – aš ir krepšys – vis dar galiu įprasminti būdamas aikštėje, žaisdamas, ir kovodamas dėl tų, nors ir simbolininų, bet pergalių.

Praėjęs sezonas jums ypatingas...

O taip. Laimėjome C lyga, SKL Taurę ir trečią vietą Įmonių lygoje.

Papasakokite plačiau. Pradėkime nuo Įmonių lygos. Ką jums reiškia trečia vieta?

Įmonių lygoje esame triumfavę ne kartą, tai ši trečioji vieta nebuvo labai ypatinga. Taip, trečia vieta bendrame kontekste visada yra gerai, mes ją irgi vertiname pozityviai, bet tai nebuvo kažkas naujo, netikėto ir dar nepatirto.

Triumfas C lygoje. Turbūt čia emocijų daugiau?

C lyga... Čia jau visai kita emocija, visai kitas pasiekimas. Mes su komanda absoliučiai visą laiką žaidžiame C lygoje, metai iš metų esame toje pačioje lygoje ir, pabrėžiu, niekada nebuvome laimėję jokių tikrų medalių. Per pandemiją gavome trečios vietos apdovanojimą, bet tada sezonas buvo nutrauktas anksčiau laiko ir likome treti pagal reguliariojo sezono rezultatus. Tuo net negalėjome nuoširdžiai pasidžiaugti.

Kaip manote, kodėl būtent dabar pavyko pasiekti auksą?

Vis kažko pritrūkdavo. Mūsų kolektyvas tikrai buvo geras, sakyčiau, ir talento nemažai turėjome, bet vis to svarbiausio laiptelio nepasiekdavome. O tas praėjęs sezonas – kažkokia pasaka. Dabar kai pasižiūri, sunku net patikėti, kad tai įmanoma. Greičiausiai, pakartoti to ir nėra įmanoma. Mes laimėjome visas žaistas rungtynes. Laimėjome absoliučiai viską, ką žaidėme, nuo pat pirmų sezono rungtynių iki finalo. Nerealu.

Jums 41-eri. Kaip pats jaučiate, kiek dar galima žaisti?

Kūnas žaidžia iki 30 metų, o vėliau, jeigu nežaidi galva, viskas pasidaro kur kas sunkiau. Tikrai kažkuriuo metu, būdamas virš 30-ies, pradedi jausti, kad kūnas vėluoja. Galva sugalvoja, bet kūnas nespėja. Lūkesčiai tampa didesni, nei gebėjimai. Reikia tą etapą pereiti, čia svarbu ir psichologija, svarbu suprasti, kad toks laikotarpis yra neišvengiamas ir pažiūrėti į jį pozityviai.

Turbūt vis dar matote už save vyresnių žaidėjų kitose komandose?

Mačiau tikrai daug žmonių, kurie ir virš 50-ies metų žaidžia. Manau, kad tai normalu. Jeigu jauti, kad gali, tai ir žaidi. Nežinau, kur ta riba, bet dar tikrai ne. Manau, ir 80-ies metų gali žaisti, jeigu labai nori ir, žinoma, turi kur.

Galbūt yra koks tikslas, kurį pasiekęs, jau ramiai galėsite sušukti: „Aš tai padariau!“?

Mano tikslas buvo sulaukti akimirkos, kai galėsime vienoje komandoje žaisti su sūnumi. Tą jau esame padarę ne kartą, taigi vieną esminių tikslų jau pasiekiau. Dabar galvoju, gal pavyks sulaukti ir to, kad sūnus pats taps rimtas krepšininkas ir galėsiu būti jo pagalbininkas, asistentas. Turiu tikslų, norų ir ambicijų, todėl apie pabaigą dar tikrai negalvoju, manau, negalvosiu ir būdamas 50-ies.

2019 metais vieneriose rungtynėse esate pelnęs 46 taškus. Kas turi nutikti aikštėje, kad pavyktų pelnyti beveik 50 taškų?

Nieko ypatingo. Kai matai, kas dabar visur vyksta su rezultatyvumu, tai 46 taškai tikrai nebestebina. Tiek mėgėjų krepšinyje, tiek toje pačioje NBA, labai dažnai matome tokius skaičius. Sakyčiau, jeigu krenta, jeigu komandos draugai tavimi pasitiki, ir jeigu varžovai netaiko kažkokios ypatingos gynybos, tai surinkti tiek taškų tikrai nėra stebuklas.

O jums tai buvo įsimintiniausios rungtynės?

Esu surinkęs virš 60 taškų. Tose rungtynėse pataikiau 14 tritaškių. Tiesą sakant, labai gaila, kad tuo metu dar niekas nevedė statistikos, turėčiau įrašą visam gyvenimui. Pamenu, laikiau popierini protokolą, kuriame buvo parašyta – 14 tritaškių. Čia turbūt ir vienos įsimintiniausių rungtynių.

Na, jeigu nėra statistikos, nėra įrodymų, reiškia nieko nebuvo...

Taip, tada reiškia nebuvo. Reiškia, išsigalvoju (juokiasi – aut.).

Kokių dar tikslų krepšinyje turite?

Norėtųsi dar kada ateityje per rungtynes įmesti 10 tritaškių. Nemanau, kad tai realu, bet tikslą, pusiau juokais, tokį turiu. Pabandysiu, o kas pavyks – matysime. Dabar tikrai specialiai nemėtysiu, bet gal kada ir pavyks.

Atrodo, kad jų turite ir dar daugiau?

Tikslas būtų dar kartą sugrįžti į KMT snaiperio konkursą ir jame pagerinti rezultatą. Labai, labai norėčiau sugrįžti ir laimėti. Aišku, čia kur kas lengviau pasakyti, negu padaryti. Tada, kai dalyvavau, jaučiau, kad bus gerai. Dabar dalyvavau atrankoje ir žinojau, kad greičiausiai nepavyks. Turiu šokių tokių rūpesčių su sveikata. Bet noro ten vėl sudalyvauti ir laimėti – labai daug.

Kas yra jūsų autoritertai krepšinyje?

Lietuvos labai paprasta – Arvydas Macijauskas. Užsienio iš senų laikų Reggie Milleris, o šių dienų – Stephenas Curry.

Perėjote į B lygą. Ką tikitės su komanda pasiekti šiame sezone?

Sezonas labai sudėtingas, labai panašaus lygio varžovai. B lygą aš vertinu kaip aukščiausią lygą tarp mėgėjų, nes A lygoje žaidžia jau viena koja profesionalai. Taigi čia, B lygoje, tikrai žaidžamas gan aukšto lygio krepšinis, kova tikrai stipri. Manau, kad 8 skirtingos komandos gali laimėti čempionatą. Tame tarpe ir mes. Bandysime siekti kuo geresnio rezultato, bet turime būti realistai – šiemet kažką rimto nuveikti bus tikrai sunku.

Ko palinkėtumėte visiems panašaus amžiaus mėgėjams krepšininkams?

Neprarasti meilės krepšinio, džiaugtis buvimu aikštelėje, sugebėti mėgautis tuo, ką darai. Saugoti save, nepatirti traumų. Ir, svarbiausia, sveikatos.