Krepšinis jungia. Krepšinis vienija. Krepšinis leidžia ne tik sutikti senus vaikystės draugus, kitame amplua išvysti kolegas, iš dar arčiau pamatyti artimus draugus, gimines. Krepšinis kuria ir šeimas. Valentino diena – puiki proga pristatyti šeimas, kurių tolimas ir laimingas kelias kartu, kadaise prasidėjo būtent krepšinio aikštėje ir aplink ją.
Sostinės krepšinio lygos (GEALAN-SKL) organizacijoje yra bent kelios poros, kurių draugystė gimė būtent krepšinyje, vienaip ar kitaip – dirbant SKL. Yra ir tokių porų, kur abu vis dar žaidžia skirtingose SKL lygose, skirtingose komandose.
Šįkart Valentino dieną sutikime kartu su dviem nuostabiomis poromis, kurių abu nariai dirbo, arba vis dar dirba SKL. Net jei ir nebedirba, tai meilė krepšiniui – tikrai išlikusi. Apie tai kalba ir patys pašnekovai.
SKL kalbino Juliją ir Nerijų Adomaičius, taip pat Andžej ir Inga Urbanovič. Šeimos skirtingos, bet jas jungia vienas sutapimas – tiek Julija Adomaitienė, tiek Inga Urbanovič, yra krepšinio sekretorės.
Vyrų profesijos kiek skiriasi. Nerijus yra krepšinio rungtynių pranešėjas, Andžej – aukšto lygio krepšinio teisėjas.
O ir susipažinimo istorijos tikrai neeilinės. Štai Juliją ir Nerijų sujungė ne tik pats krepšinis, bet ir... Ramentai. Jeigu ne trauma, jeigu ne drąsus viešas pagalbos prašymas, kas ten žino, gal šie du žmonės ir niekada nebūtų sutikę vienas kito.
„Nerijus buvo susitraumavęs koją ir paklausė, galbūt turiu, ar žinau kas turi paskolinti ramentus. Kadangi pati turėjusi ne vieą traumą, tai toks daiktas kaip ramentai tikrai buvo mano namuose (...) Nemačiau reikalo nepaskolinti ramento ką tik sutiktam žmogui (...) O šiandienai skaičiuojame jau 11 metų drauge“, – prisimindama juokiasi J. Adomaitienė.
Valentino dienos – Vasario 14 dienos proga – abiem poroms uždavėme 14 vienodų klausimų.
Visų pirma, žinoma, papasakokite kaip susipažinote. Kaip atrodė visos draugystės pradžia?
Julija ir Nerijus: Pirmosios rungtynės, kuriose susitikome ir susipažinome, buvo 2011m. rudenį, Ozo gimnazijos sporto salėje. Nerijus buvo susitraumavęs koją ir paklausė, galbūt turiu, ar žinau kas turi paskolinti ramentus. Kadangi pati turėjusi ne vieną traumą, tai toks daiktas kaip ramentai tikrai buvo mano namuose. Visos rungtynės, atsimenu, praėjo linksmai, tad nemačiau reikalo nepaskolinti ramento ką tik sutiktam žmogui (šypsosi – aut.). O Nerijui tik to ir reikėjo. Nes reikėjo ramentus pasiimti, vėliau juos grąžinti ir taip turėti pretekstą susitikti. Pradėjome nemažai laiko leisti drauge, tačiau niekada nemaniau, kad ši draugystė peraugs į kažką daugiau. Na, o šiandienai, skaičiuojame jau 11 metų drauge, vasarą švęsime 8-ąsias vestuvių metines.
Inga ir Andžej: Trumpai tariant, tai buvo Meilė iš pirmo žvilgsnio. Pamačiau Ingą ir įsimylėjau (šypsosi – aut.).
Galima teigti, kad jeigu ne krepšinis, gal ir niekada nebūtumėte susipažinę?
Julija ir Nerijus: Tikrai taip.
Andžej ir Inga: Ne visai taip. Nors ir abu esame susiję su krepšiniu, pirmą kartą vienas kitą pamatėme ne konkrečiai krepšinyje.
Kiek jūsų laiko (kiekvieno atskirai) dabar užima krepšinis?
Julija: šiuo metu krepšinio salėje būnu ne taip dažnai kaip norėtųsi, nes esu motinystės atostogose, tad tenka kitos atsakomybės ir darbai. Tačiau paaugus atžaloms, tikrai sugrįšiu pilna koja.
Nerijus: aš darbuojuosi pagal galimybes, tačiau tikrai bent 4 vakarus per savaitę praleidžiu krepšinio salėje mėgėjų krepšinio lygų rungtynėse.
Inga ir Andžej: Ingutė yra atitolusi nuo Vilniaus krepšinio virtuvės, skiria daugiau dėmesio mūsų vaikams, namams, ir turi daugiau laisvo laiko sau. Aš (Andžej – aut.), darbuojuosi krepšinyje pastoviai. Į šiuos klausimus atsakau po Klaipėdos „Neptūno“ ir Kauno „Žalgirio“ rungtynių, kuriose dirbau teisėju.
Kaip jūs (kiekvienas atksirai) atsiradote krepšinyje, kaip gyvenimas čia jus atvedė?
Julija: Atsimenu, kalbėjau su drauge iš Kauno, kuri tuo metu jau dirbo sekretoriate Kaune. Ir ji manęs paklausė, kodėl taip besidomint krepšiniu nedirbu Vilniuje? Nutariau, kad reikia pabandyti, rašiau kažkam laišką į krepšinio federaciją, kol gavusi kontaktus susisiekiau su Andrumi Čerškumi, kuris tuo metu dirbo SKL. Jis mane pakvietė ateiti pasibandyti į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos salę, moksleivių rungtynes. Taip viskas ir prasidėjo. Tuo metu man ką tik buvo suėję 16 metų.
Nerijus: Esu kilęs iš Šiaulių, tad savo karjerą pradėjau ten būdamas 15-os metų ir paskatintas mamos. Mama yra kūno kultūros mokytoja ir žinojo apie po pamokų vykstančias miesto moksleivių megėjų rungtynes, kuriose vėliau ir pradėjau savo karjerą.
Inga ir Andžej: Asmeniškai krepšinyje esu (Andžej – aut.), nuo vaikystės, nuo Vilniaus krepšinio mokyklos, kai man buvo 13 m. Tada sekė Vilniaus teisėjų mokyklėlė ir prasidėjo... Taip esu čia iki šiol (šypsosi – aut.). Ingai visada patikdavo krepšinis, tad pasiūliau prisijungti prie krepšinio bendruomenės.
Kiek krepšinio dabar yra jūsų namuose? Po darbų dar stebite rungtynes?
Julija ir Nerijus: Fone visuomet būna įjungtos LKL rungtynės, nepaisant to ar įdėmiai jas žiūrime, ar tik kaip foninis garsas. Taip pat žiūrime ir kitų Lietuvos komandų rungtynes Europos turnyruose.
Inga ir Andžej: Krepšinio namuose užtektinai, galima sakyti per daug (šypsosi – aut.). Rungtynių žiūrėjimas yra natūralus procesas, jeigu esi namuose ir kažką rodo per TV, tai klausimų nebūna, ką šį vakarą žiūrėsime.
Ką palaikote, kokią komandą?
Julija ir Nerijus: Nerijus kaip priklauso – „Šiaulius“, o aš savo favorito neturiu. Per tiek metų pradedi stebėti tiesiog žaidimą, ar mintyse automatiškai skaičiuoji atakos trukmės laiką, žiūri, kokį statistikos veiksmą atlieka žaidėjai (šypsosi – aut.).
Inga ir Andžej: Aš palaikau Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) 2006 m. komandą. Šeimoje kiekvienas turi savo palaikomą komandą.
Kaip jūsų akimis auga mėgėjų krepšinis, konkrečiai – kaip auga SKL per tą laiką, kai čia esate?
Julija ir Nerijus: Vienbalsiai nusprendėme, kad didžiausias pasiekimas per visus šiuos metus yra statistikos programos atsiradimas. Buvo laikas, kai statistiką rašydavome ranka ant popieriaus, tuomet reikėdavo viską suskaičiuoti ir suvesti į kompiuterį. Užtrukdavo labai nemažai laiko, kol viskas atsirasdavo internetiniame puslapyje.
Inga ir Andžej: Smagu matyti, kaip auga ir tobulėja jaunimas, ateina nauji veidai, šviežias kraujas (juokiasi - aut.). kurie duoda kovos senbuviams, kad ir kaip pastariesiems būna sunku su tuo susitaikyti. SKL per pastaruosius penkerius metus labai išaugo, matosi, kad dabar yra brandi, organizuota lyga. Kiekvienais metais pateikia naujovių, nestovi vietoje ir vis tobulėja. Džiaugiuosi, kad esu (Andžej – aut.), jos dalelė.
Už ką dar, be šios draugystės, esate dėkingi krepšiniui?
Julija ir Nerijus: Vienareikšmiškai – už draugus. Su didžiąja dalimi kolegų, su kuriais pradėjome dirbti krepšinyje prieš daugiau nei 10 metų, tapome artimais draugais, kartu švenčiame šventes.
Be to, mes abu pradėjome dirbti paauglystėje, kai mūsų asmenybės tik formavosi. Tai manau, kad krepšinis stipriai prisidėjo prie išugdyto atsakomybės jausmo, drąsos, pasitikėjimo savimi. Šios savybės atsirado su krepšinio pagalba.
Inga ir Andžej: Kaip ir minėjau, mūsų draugystė prasidėjo ne konkrečiai krepšinyje, todėl didelio dėkingumo krepšiniui už draugystę nejaučiame. Bet taip, jis lydi mūsų gyvenimą, todėl yra svarbi gyvenimo dalis.
O Patys žaidžiate (kiekvienas atskirai)? Jei taip, kaip sekasi?
Nerijus: aš žaidžiu komandoje su teisėjais. Pabėgiojame dėl sportinio intereso, turime papildomą progą susitikti ir pabendrauti.
Julija: aš puikiai jaučiuosi stebėdama krepšinį iš šalies.
Inga ir Andžej: Oi, nebežaidžiu (Andžej – aut.), jau senokai. Nors kartais ir norėtųsi dar išbėgti, pajudėti, kokį „trajačioką“ nuo lentos įmesti.
Laiko karjerai krepšinyje dar tikrai daug. Ką norėtumėte čia pasiekti, kokios yra jūsų karjeros svajonės?
Julija ir Nerijus: Abu turime galimybes dirbti aukščiausiose lygose, tad norėtume išlaikyti tai, ką jau esame pasiekę.
Inga ir Andžej: Svajojame tyliai (šypsosi – aut.).
Ar švenčiate Valentino dieną? Jei taip, gal turite kokių tradicijų?
Julija ir Nerijus: Tikrai tai nėra kažkuo labai išskirtinė diena mums, tad jokių tradicijų neturime. Stengiamės bent tą vakarą neturėti rungtynių ir tiesiog pabūti kartu.
Inga ir Andžej: Paminime šią šventę, tačiau neturime specialių tradicijų. Nueiname į restoraną vakarienės, į kiną, ar tiesiog romantiškai praleidžiame vakarą dviese.
Kokia būtų jūsų žinutė kitoms poroms Valentino dienos proga?
Julija ir Nerijus: Mėgėjų krepšinio lygose matome daug žmonių, kurie yra įsimylėję krepšinį. Juos krepšinio salėje galima sutikti beveik kasdien. Linkime visiems nepamiršti savo antrųjų pusių ir nemažiau meilės ir džiaugsmo suteikti jiems.
Inga ir Andžej: Mylėkite vienas kitą kiekvieną dieną!
Kokie yra trys žodžiai, be kurių niekaip neišisverstų sėkminga pora?
Julija ir Nerijus: Mūsų šeimoje – „Nueik į rungtynes“ (juokiasi – aut.).
Inga ir Andžej: Pasitikėjimas, bendra vizija, atsidavimas.
Ko palinkėtumėte SKL krepšininkams artimiausiems metams?
Nerijus: Mėgautis krepšiniu, tai puiki galimybė aktyviai praleisti laiką su draugais ir pakovoti su varžovais.
Julija: ir dažniau nueikite į rungtynes. Negali žinoti, kuriose rungtynėse ką sutiksi (šypsosi – aut.).
Inga ir Andžej: Palinkėtume stiprios ir sveikos komandos, puikių sportinių pasiekimų ir emocijų. Taip pat linkiu kantrybės (ne tik teisėjų atžvilgių), bendradarbiavimo ir žinoma nepamirštamų pergalių!