Tai, ką padarė „Steko“ komanda, yra neeilinis pavyzdys visoms mažesnėms Lietuvos krepšinio organizacijoms.

Draugų pagrindu Gyčio Šukio GEALAN-Sostinės krepšinio lygos (SKL) C divizione 2010-aisiais suburta komanda per 12 metų sugebėjo nueiti tokį ilgą kelią, kad iki aukščiausio Lietuvos krepšinio laiptelio – LKL – liko vos vienas žingsnis.

Praėjusį sezoną „Stekas“ užbaigė savo įspūdingą žygį SKL, pasiekdami paskutinį neįvykdytą tikslą – tapo A diviziono čempionais.

Šalia to, Vilniaus ekipa jau penkerius metus žaidė Regionų krepšinio lygoje ir 2022 m. džiaugėsi dar vienu – RKL A diviziono titulu, kuris atvėrė kelią į antrąją pagal pajėgumą Lietuvoje – Nacionalinę krepšinio lygą (NKL).

2022-2023 m. NKL sezono starte „Stekas“ iškovojo pirmąją, istorinę pergalę, įveikdami Vilkaviškio „Perlo“ ekipą (62:59).

Per 12 metų – nuo 50-osios vietos SKL C divizione iki pirmosios pergalės NKL. Fenomenalu, tiesa? Nė vienas Lietuvos krepšinio klubas nėra atsispyręs iš taip toli.

Paprašytas palyginti, kaip atrodė „Steko“ organizacija 2010 m. ir dabar – 2022-aisiais, komandos įkūrėjas bei direktorius G. Šukys buvo atviras, jog viskas skiriasi lyg diena ir naktis.

„Yra garsi frazė buvusio premjero: „Nepalyginami dalykai, bet palyginkime.“ Pirmaisiais metais mes buvome draugų kompanija, kuri užsiregistravo į silpniausią mėgėjų lygos divizioną. Buvo surinktos kažkokios senos aprangos ir tiesiog uždėtas naujas logotipas, jog neleistume pinigų ant naujų. Metėme pinigus ant salių, tik startinį mokestį padengė rėmėjas. Absoliučiai mėgėjiškas lygis. Kas atsineša vandens sau, kas neatsineša.

Dabar iš esmės esame profesionalus klubas. Eilė partnerių, rėmėjų, su kuriais bendraujame. Komanda plečiasi, yra didžiulis įdirbis, užsitarnautas labai geras klubo vardas, nėra kažkokių paliktų galų ar skolų. Turime didelį trenerių štabą, fizinio parengimo trenerį, mokame solidžius atlyginimus. Skirtumas tarp pradžios ir dabar yra milžiniškas“, – pasakojo Šukys.

GEALAN-Sostinės krepšinio lygai G. Šukys papasakojo „Steko“ sėkmės istoriją bei atskleidė tolimesnius klubo tikslus.

– Jeigu prieš 12 metų jums kažkas pasakytų, kad žaisite NKL. Ką atsakytumėte tiems žmonėms?
– Nežinau, ką aš jiems atsakyčiau, bet manau, kad tikrai skambėtų labai keistai. Niekuomet negalvoju 5-10 metų į priekį. Tokių minčių pas mane niekuomet nėra. Kai susibūrėme 2010-aisiais, buvo tikslas tiesiog gerai praleisti laiką, pažaisti krepšinį. Visi buvome jaunesni ir draugų kompanija dar aktyviai sportuodavo. Tikslas pirmajame sezone buvo sudalyvauti. Viskas buvo savo malonumui.

– Ar šiaip pats žinote tokį pavyzdį, kai mėgėjų klubas tampa profesionaliu?
– Esu matęs panašių projektų, tačiau jie pasibaigia po metų arba po dvejų. Komandos pabando. NKL lygis nuo SKL A diviziono per daug nesiskiria. Komandos turbūt pamato, kad tą sezoną turi galimybes, lieka lėšų transportui ir kitoms išlaidoms bei jos nusprendžia sudalyvauti. Praktika rodo, kad tai yra vieno, dviejų sezonų projektai ir po to grįžtama rungtyniauti atgal į mėgėjų lygą. Tame matau didžiausią problemą, kad klubams nepavyksta iki galo įsitvirtinti. Nežinau, kaip ją spręsti. Galbūt trūksta resursų, pagalbos vadyboje, marketinge, per kurį būtų pritraukiama daugiau lėšų. Arba suprantama, kad tikslai ne tie ir grįžtama prie mėgėjų.

– Išskyrėte trumpalaikius projektus. O kaip su jūsų klubu? Ar galite drąsiai pasakyti, jog jis toks nėra?
– Manau, kad tikrai ne. Mes jau tikrai išaugome mėgėjų lygos marškinėlius. Nemanau, kad esame metų projektas. Ties tuo kryptingai dirbta. Penkeri metai Regionų krepšinio lygoje. Kažkokių kardinalių pokyčių nėra nei logistikos prasme, nei organizavime. Aišku, NKL čempionatas šiek tiek kainuoja, bet mes tvirtai stovime ant kojų ir turime planų ateičiai.

– Kaip jaučiatės po pirmosios, istorinės pergalės NKL?
– Labai smagu. Aišku, tikimės, kad tų pergalių tikrai bus daug. Bus ir pralaimėjimų. Tai yra proceso dalis. Ir kaip rodo istorija, „Steko“ komanda gyveno 2-3 metų tikslais. Pradžioje buvo ateinama su žvalgyba, sudalyvaujama, jeigu viskas gerai, patenkama į atkrintamąsias, bet medaliai nelaimimi. Tai ir šį sezoną manau, jog jeigu pateksime į aštuntuką, tai bus absoliutus laimėjimas. Toks tikslas šiemet ir yra. Mums reikia suprasti, kiek keičiasi ta dinamika, lyginant su RKL ir SKL, kiek keičiasi pajėgumas ir pan. Šiemet mes bandysime suprasti, ko reikia. Antrieji metai visuomet būdavo skirti patekti į finalinį ketvertą, ar tai būtų SKL, ar RKL, o treti – bandymas laimėti čempionatą. Žiūrėsime, kaip viskas klostysis. Natūralu, kad su ženkliu lygio pasikeitimu sunkėja ir tapimas čempionais.

– Ar galite papasakoti, kaip 2010 m. gimė idėja sukurti „Steko“ klubą SKL?
– SKL žaidžiau ir anksčiau, tačiau komandos draugai nuolat keisdavosi ir norėjosi kažko savo. Taip sutapo, kad ilgametis „Steko“ treneris Antanas Vipartas tuo metu dėl kelio skausmų turėjo atsitraukti nuo žaidimo, bet jis niekur nuo krepšinio nenorėjo atitolti ir jautė aistrą treniravimui. Susitikome su juo ir pasišnekėjome, kad galbūt verta burti komandą, kurioje jis taptų vyr. treneriu, o aš žaisčiau bei užsiimčiau vadyba, padėčiau kuruoti sudėtį ir taip suderintume malonumą bei turėtume kažkokį rimtesnį pagrindą. Taip ta komanda ir gimė.

– Ar prisimenate, koks tuo metu buvo „Steko“ biudžetas?
– Juokinga sakyti. Pirmasis rėmėjas buvo „Stekas“ ir tuo metu buvo tiesiog padengtas startinis lygos mokestis. Tai buvo visiškai nauja pradžia.

– Ar galite palyginti jį su dabartiniu biudžetu?
– Sunku suvokti, reikia gerai pamąstyti... Per 12 metų biudžetas išaugo 150-200 kartų. Skamba neįtikėtinai, bet mums tai pavyko padaryti.

– Pradėjote nuo C lygos. Kaip vyko tas visas kilimas?
– Pirmajame sezone buvome arti dugno, nepatekome į atkrintamąsias. Kaip ir minėjau, buvome draugų kompanija bei likome 50-oje vietoje. Aišku, aš labai mėgau dirbti su vadybos dalykais, tai iki šiol yra mano hobis ir žinojau, kad noriu kažko daugiau. Dar atsimenu, jog šiltuoju metų laikotarpiu treniruodavomės šeškinės aikštelėse, pradžia nebuvo daug žadanti.
Kitame sezone jau patekome į atkrintamąsias, bet dar trūko daug ir iškritome pirmajame etape. Vėl žiūrėjau, kur stiprinti komandą. Tai davė vaisių, nes trečiajame sezone jau buvome pribrendę pergalei ir tapome C lygos čempionais. Tai buvo unikalus žygis, nes tame sezone nepatyrėme nė vieno pralaimėjimo ir visus atkrintamųjų etapus laimėjome lemiamais metimais. Fantastika.

– Ar buvo kažkoks lūžis klubo gyvavime, kuomet komanda ženkliai sustiprėjo ir pradėjote galvoti apie kažką daugiau nei mėgėjų lyga?
Kažkokio esminio lūžio galbūt ir nebuvo. Viskas vyko labai nuosekliai. 2013 metais pakilome į B lygą, kur patekome į atkrintamąsias, tačiau ten dramatiškoje serijoje pralaimėjome „Sadolin“ komandai. Kitais metais nusileidome tai pačiai komandai, tik šįkart B lygos finale. Nusprendėme nelaukti aukso ir jau 2015 metais debiutavome A lygoje.

Ten kelias buvo sunkesnis. Neužteko vieno ar dviejų sezonų, kad laimėtume. Kai pirmaisiais metais nepatekome į ketvertą, supratome, kad reikia kviestis jau pusiau profesionalius žaidėjus, nes SKL A divizionas yra žvėriškai stiprus, reikėjo RKL arba NKL lygio žaidėjų. 2017 metais susirinkę tikrai pajėgią sudėtį įstatėme komandą į RKL B divizioną, kur nužygiavome iki ketvirtfinalio, tačiau ten pralaimėjome. Tas pats mus ištiko ir SKL A divizione. Tai parodo, kokio stiprumo yra SKL.

Visgi 2019 metais pramušėme ledus bei tapome A lygos bronzininkais, RKL B divizione pasidabinome sidabru bei prasidėjo dar vienas kilimo etapas. 2020 metais komanda pradėjo vis garsiau skambėti krepšinio bendruomenėje. Girdėjomės ir per tinklalaides, ir per žinias. Didžiule paspirtimi ir vienu iš lūžių tapo iš NKL, Vilniaus „Perlo“ komandos atėjęs visas trenerių štabas – Mindaugas Noreika, Saulius Kuzminskas ir Ugnius Savickas, o vėliau ir Tomas Purlys.

Toks tendencingas komandos bei trenerių štabo stiprėjimas lėmė, kad galiausiai nukeliavome iki viršūnės. Turėjome branduolį iš buvusių NKL bei LKL žaidėjų ir 2022 metais tapome tiek SKL A diviziono, tiek RKL A diviziono čempionais. Kantriai, per didžiulius vargus, per didžiulį darbą, bet per 12 metų mėgėjų lygyje pasiekėme viską, kas įmanoma. Fantastiškas žygis.

– Apskritai, kiek sostinės krepšinio lyga padėjo klubui užaugti?
– Viskas nuo čia ir prasidėjo. Būtent SKL buvo mokintasi ir žengti pirmieji žingsniai. Nuo mažos komandos su treneriu ir aprangomis užaugome iki NKL lygio organizacijos. Visa tai nebūtų įsivaizduojama be grūdinimosi SKL, kuri turi daug lygų įvairaus pajėgumo komandoms. Būtent todėl ir galėjome augti.

– Ar kada nors buvo minčių išardyti komandą, viską mesti?
– Sunku pasakyti. Man sunkiausio taško turbūt nebuvo. Aišku, vasaros pabaigoje nuolat reikėdavo derėtis su rėmėjais ir kai kurie skeptiškai vertindavo mūsų komandos galimybes, todėl juos reikėdavo įtikinėti. Tačiau man minčių viską mesti niekada nebuvo. Tikiuosi ir nebus.

– Šis sezonas yra pirmas nuo 2010 m., kuomet nebežaisite SKL. Nėra šiek tiek liūdna?
– Aišku, sentimentų šiai lygai yra labai daug. Aplinkybės taip viską padiktavo, kad prireikė 12 metų, jog nuo C lygos autsaiderių taptume A lygos čempionais. Ilgas kelias, pereita per visus lygius, viskas išbandyta, sudalyvauta. Kažkuria prasme nebeturime motyvacijos čia žaisti, nes jau viską įrodėme. Varžantis NKL ir turint viziją augti, mėgėjų lyga nebėra fokuso taškas. Nebegali žaisti SKL čempionate su tokio lygio žaidėjais rizikuodamas traumomis, jeigu tu sieki rezultato profesionalioje lygoje. Aplinkybės taip padiktavo, tapome čempionais ir išėjome aukštai pakelta galva.

– Ką galėtumėte patarti SKL klubams, kurie taip pat tyliai svajoja apie tokį kilimą, kaip „Steko“?
– Svarbiausia, kad darytų tai, kas juos veža. Jeigu tai yra tas dalykas, kuris jums teikia malonumą, pirmyn. Jeigu tu tuo mėgaujiesi, myli tai, viskas ateis savaime. Jeigu tai yra tęstinis darbas, anksčiau ar vėliau tu pasiekti gerus rezultatus. Svarbiausia – nebijoti svajoti ir pramušti vis naujas lubas, kurių kartais, atrodo, neįmanoma pramušti. Viskas įmanoma.

– Ką jūsų iškilimo pavyzdys pasako apie pačią SKL?
– Kad tai turbūt geriausias mėgėjų čempionatas Lietuvoje tiek dėl aukšto krepšinio lygio, tiek dėl aukšto teisėjavimo lygio, tiek dėl organizacijos. SKL A divizione galime pamatyti ir LKL teisėjų. Kai žaisdavome RKL, juokdavomės, kad SKL švilpia aukštesnės kvalifikacijos teisėjai bei yra maloniau žaisti nei RKL A ar B divizionuose. Vaidas Indriliūnas labai stipriai prisidėjo prie SKL kokybinio šuolio. Tikrai labai aukštas lygis visame kame.

– Kiek skiriasi SKL A diviziono lygis nuo RKL A diviziono?
– Galbūt šiek tiek stipresniu visgi laikyčiau RKL, nes yra daugiau komandų su ambicija iškovoti bilietą į NKL. Bet tikrai nedaug atsilieka SKL ir ji yra tikrai stipresnė už RKL B divizioną.

– Ar ilgalaikėje klubo vizijoje yra LKL?
– Aišku, kad yra. Kiekvienas kareivis nori būti generolu. Reikia realiai vertinti situaciją ir reikia minimum kelių metų įdirbio, kad tai pasiektume. Pirmiausia, mes norime susikurti galimybę kovoti dėl patekimo į NKL finalo ketvertą. Manau, kad tai realiausia bus trečiame sezone. Kad Vilnius turi pajėgumą turėti dvi LKL komandas, turbūt klausimų nekyla. Jeigu ne Vilniuje, tai kur kitur? Manau, kad ilgainiui sąlygos iškovoti NKL čempionų vardus gali atsirasti. Vertinant šiandieninę situaciją, „Rytas“ yra pagrindinis miesto klubas, tačiau galėtų būti ir dar vienas, kuris atliktų Vilniaus „Sakalų“ funkciją bei taptų fabriku, auginančiu žaidėjus „Rytui“. Vietoje to, kad dabar yra skolinami „Ryto“ žaidėjai į kitus LKL klubus, juos galėtų duoti mums ir jie augtų čia, vietoje.